Kas vyko

Birželio 29 d. Konferencijų salėje susitiko du kūrybos mohikanai – menotyrininkas, fotografas Virginijus Kinčinaitis ir fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius. Ypatingame kūrybos vakare – pokalbis apie fotografiją.

Fotografija yra priemonė, leidžianti menininkams per savo unikalias perspektyvas užfiksuoti juos supančio pasaulio esmę. Lietuvos fotografijos sferoje savitais stiliais ir požiūriais išsiskiria du žymūs menininkai: A. Aleksandravičius ir V. Kinčinaitis. Nors jie abu puikiai išmano savo amatus, į savo darbą įneša skirtingas vizijas ir metodus. Šiame susitikime mes nagrinėjome šių dviejų menininkų skirtumus ir gilinomės į jų individualų indėlį į fotografijos pasaulį.

Algimantas Aleksandravičius – itin pripažintas fotografas, vertinamas už išskirtinį talentą ir indėlį į fotografijos sritį. Būdamas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, per visą savo karjerą yra pelnęs daugybę pagyrimų ir apdovanojimų. Aleksandravičius garsėja žaviomis portretinėmis nuotraukomis, kuriose atsispindi jo gilus dėkingumas žmogaus dvasiai ir kiekvieno žmogaus asmenybės savitumui.

Per pastarąjį dešimtmetį Aleksandravičius sukaupė nepaprastą galybę fotografijų, kuriose užfiksuota lietuvių tautodailininkų, amatininkų, žinomų aktorių, rašytojų, muzikantų esmė. Jo portretai peržengia geografines ribas, nes jis keliavo į tokias vietas kaip Baškirija ir Kazachstanas, kad dokumentuotų įvairius žmonijos veidus. Per savo objektyvą jis fiksuoja savo subjektų grožį, charakterį ir istorijas, sukurdamas vaizdinį pasakojimą, kuris atliepia įvairius žiūrovų skonius.

Visiškai priešingai Aleksandravičiaus portretinei fotografijai, Virginijaus Kinčinaičio kūryba sukasi apie mobiliąją fotografiją ir pastabaus ėjimo meną. Menotyrininkas, kuratorius, fotografas Kinčinaitis į fotografiją žvelgia iš kitos perspektyvos. Savo fotografijas jis sieja su lėtu, pastabiu ėjimu, kur kiekvienas žingsnis tampa kūrybinio proceso dalimi.

Kinčinaičio mobilioji fotografija reprezentuoja naują jo tyrinėjamų vietų topografiją. Savo vaizdais jis mezga vientisą žingsnių, minčių ir vaizdinių vaizdų ritmą. Jo nuotraukos yra estetinės ekstazės atspindys, fiksuojančios objektų santykius ir paslėptus netobulumus, slypinčius po paviršiumi. Kinčinaitis siekia nulupti gyvenimo paviršutiniškumą, pro objektyvą atskleisdamas byrančias scenografijas.

Nors ir Aleksandravičius, ir Kinčinaitis išsiskiria ne tik savo fotografijos stiliais, jų požiūriai ir technikos irgi skiriasi. Aleksandravičiaus dėmesys portretams leidžia giliai pasinerti į žmogaus dvasią ir užfiksuoti tiriamųjų esmę. Kita vertus, Kinčinaičio mobiliojoje fotografijoje užfiksuotos trumpalaikės kasdienybės akimirkos, atskleisdamos netobulume paslėptą grožį.

Kol Aleksandravičius kruopščiai komponuoja savo portretus, atkreipdamas dėmesį į kiekvieną smulkmeną, Kinčinaitis apima mobiliosios fotografijos spontaniškumą ir betarpiškumą. Aleksandravičiaus darbe dažnai reikia kruopščiai parinkti aplinką, apšvietimą ir kompoziciją, kad būtų sukurtas vizualiai stulbinantis portretas. Priešingai, Kinčinaičio fotografijos yra jo pastabaus vaikščiojimo vaisius, fiksuojantis pasaulį, kuris atsiskleidžia prieš jį.

Tiek Aleksandravičius, tiek Kinčinaitis sulaukė pripažinimo už išskirtinį indėlį į fotografijos pasaulį. Aleksandravičiaus kūryba pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – geriausio Europos fotoportretų meistro 2003 m., o 2011 m. – geriausio Baltijos šalių portretisto titulą. Jo nuotraukos buvo eksponuotos daugiau nei 300 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, ir yra išleidęs 16 asmeninių nuotraukų albumų.

Kinčinaitis, be fotografijos, daug prisidėjo kaip menotyrininkas ir kuratorius. Jis yra inicijavęs ir įgyvendinęs įvairius tarptautinius ir respublikinius projektus, demonstruodamas savo atsidavimą meno bendruomenei. 2016 m. jis buvo pagerbtas Vyriausybės kultūros ir meno premija, įvertinant jo vertingą indėlį į šią sritį. Privačiose MO muziejaus kolekcijose vietą rado ir Kinčinaičio Instagraminės nuotraukos.

A. Aleksandravičius ir V. Kinčinaitis – du puikūs menininkai, palikę neišdildomą pėdsaką Lietuvos fotografijos pasaulyje. Aleksandravičiaus portretinėje fotografijoje užfiksuota žmogaus dvasios esmė ir kiekvieno individo išskirtinumas, Kinčinaičio mobilioji fotografija atskleidžia slypintį kasdienybės grožį. Jų kontrastingi stiliai ir požiūriai suteikia žiūrovams įvairių perspektyvų, parodydami fotografijos galią įvairiais būdais užfiksuoti pasaulį. Dėl savo išskirtinio talento ir atsidavimo savo amatui abu menininkai įnešė svarų indėlį į meno bendruomenę ir toliau savo darbais įkvepia kitus.