Naujausios knygos

Nobelio premijos laureatas J. M. Coetzee romanu „Jėzaus mirtis“ užbaigia alegorinę trilogiją, kurią pradėjo knyga „Jėzaus vaikystė“ bei tęsė „Jėzaus mokyklos metai“.

Romane vėl sutinkame tuos pačius veikėjus – berniuką Dovydą ir jo įtėvius Simoną bei Inesą. Dovydas, kurį Simonas kadaise sutiko bėgdamas iš neįvardintos šalies, išaugo į aukštą dešimtmetį. Jis pamišęs dėl futbolo ir kankina savo tėvus nesibaigiančiais klausimais. Simonas nežino, ką į juos atsakyti, bet mėgsta stebėti gatvėje su draugais kamuolį spardantį berniuką.

Vieną dieną netoliese įsikūrusių vaikų namų direktorius Chulijus Fabrikantė pakviečia Dovydą ir jo draugus pažaisti futbolo su našlaičiais. Sužavėtas berniukas nusprendžia, kad jo vieta yra našlaičių namuose, juk jis neturi tėvų. Simonas su Inesa negali padaryti nieko, kad jį sustabdytų. Ar jie turi teisę prieštarauti? Tačiau neilgai trukus namus palikusį Dovydą užklumpa liga, keičianti viską. Vaikas tolsta nuo pasaulio ir palieka daugybę klausimų. Kas yra ši berniukas, bandantis suprasti pasaulį per skaičius, žvaigždes, šokius ir futbolą?

„Jėzaus mirtis“ – paskutinė J. M. Coetzee poetinės ir filosofinės sakmės apie Dovydo gyvenimą dalis. Šiame romane, kuriame ieškoma viso ko prasmės, Nobelio premijos laureatas vėl patvirtina nepaprastą savo talentą.

Paskutinėje trilogijos dalyje autorius išjaučia giliausius tėvų skaudulius ir kelia klausimus, kas yra našlaitis, ką reiškia būti tėvais, kada laikas paleisti savo vaikus ir kas nutinka, kai kilnūs principai susiduria su šiurkščiomis kasdienio gyvenimo detalėmis. Kaip ir ankstesnės knygos, „Jėzaus mirtis“ priverčia permąstyti savo vertybes ir iškelia naujų klausimų.

John Maxwell Coetzee (g. 1940) – vienas žymiausių šiuolaikinių rašytojų, apdovanotas prestižinėmis „Man Booker“, Nobelio literatūros ir kitomis premijomis. Autoriaus knygas mėgsta intelektualios literatūros gerbėjai, jo kūriniai turtingi netikėtomis kompozicijomis ir siužetais, giliais dialogais bei veikėjų refleksija.