Naujausios knygos

Adatos ąsa – ne tiktai skylutė siūlui įverti. Tai ir senų seniausia – biblinė – metafora, hiperbolė, simbolizuojanti neįmanomą dalyką. Štai „Evangelijos pagal Matą“ teiginys: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį [ąsą], negu turtingam įeiti į Dievo karalystę“.

Šiame Wiesławo Myśliwskio romane „Adatos ąsa“ – senovinė kalvoto miesto parko arka, pro kurią jaunystė skriejo į svajonę, meilę, pro kurią senatvės laiptai veda į prisiminimus, į buvusį laukinį, žalią slėnį, kurio jau nebėra ir kuris išvis nežinia ar buvo, kurioje dabar susitiko jaunystė ir senatvė.

„Adatos ąsa“ – gilios išminties kupinas romanas, jaudinanti meditacija apie žmogaus likimą, atmintį ir istoriją, intymių santykių slėpiningumą, o visų pirma apie jaunystės ir senatvės prasmę, ribas, paslaptis.

Pastaraisiais metais lietuvių kalba išleisti nemažo atgarsio sulaukę W. Myśliwskio romanai „Traktatas apie pupelių gliaudymą“, „Akiratis“ ir „Paskutinis išdalijimas“.

„... ne senatvė kalta, kad ji nemadinga, panašiai kaip ir jaunystė, kad ji madinga. Gal čia slypi kokia dabartinio pasaulio idėja. Ar tai kada nors pasikeis, nežinau. Viduramžiais, kuriuos nagrinėju, senatvė buvo ne tik atminties lobynas, bet ir neginčijamas autoritetas sprendžiant reikšmingiausius dalykus. O šiandien sakoma, kad senieji stabdo pasaulio žengimą į priekį. Bet, gerai pagalvojus, tik į senatvę sužinoma, kad pasaulio žengimas į priekį yra jaunystės iliuzija. Tai tik Žemės rutulys sukasi po mūsų kojomis, o mes trepsime vietoje, apsimesdami, kad žygiuojame. Nes ką gali reikšti į priekį, jeigu ne į mirtį?“

„Jaunystė juk tokia trumpa. Po jaunystės visa kita yra savęs vertimas, geriausiu atveju įprotis, gyventi. Jeigu ne jaunystė, kuo tą likusią dalį maitintume? Jeigu padėtume tą likusią, net ir ilgiausią, dalį ant svarstyklių lėkštės, o ant kitos ne tiek daug mūsų jaunystės metų, neabejotinai nusvertų jaunystė. Blogiausiu atveju svarstyklių lėkštės liktų viename lygyje. Gal tai ir yra visa būties prasmė, bent aš taip manau...“

Wiesław Myśliwski (g. 1932) – vienas iškiliausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, dramaturgų, vienintelis du kartus pelnęs garbingiausią Lenkijoje Nikės literatūrinę premiją, daugelio Lenkijos ir tarptautinių apdovanojimų laureatas.