MARIUS KATILIŠKIS

Lietuvių literatūros klasiko, JAV išeivijos rašytojo Mariaus Katiliškio vardas neišdildomai įrašytas į Pasvalio ir miesto bibliotekos istoriją. Pasvalyje jaunas pradedantis rašytojas praleido II pasaulinio karo metus ir dirbdamas bibliotekos vedėju parengė leidimui pirmąją savo knygą – novelių rinkinį „Senojo kareivio sugrįžimas". Mariaus Katiliškio paliktam pėdsakui Pasvalio žemėje neleidžia išnykti jo vardą nešiojanti biblioteka ir bibliotekoje veikiantis lankytojams atviras Mariaus Katiliškio atminimo kambarys, tradiciniai Mariaus Katiliškio skaitymai bei jauniesiems kūrėjams skirtas Bibliotekos premijos konkursas, kurio viena nominacija skiriama už Mariaus Katiliškio kūrybos interpretacijas.

Marius Katiliškis, gimimo Albinas Vaitkus, mokėsi Žagarės progimnazijoje, darbavosi tėvų ūkyje. 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Šiauliuose, ryšių batalione radistu. Tačiau svarbiausia jam buvo knygos ir kūryba. To ir siekė. Trumpai padirbęs 1940 m. pabaigoje Jūrės Miškų urėdijoje, gavo vietą Saldutiškio bibliotekoje (anuomet priklausiusio Švenčionėlių apskričiai, dabar – Utenos). Dirbo tik tris mėnesius, tačiau Saldutiškio bibliotekos vedėjo Albino Vaitkaus anketoje, trumpame gyvenimo aprašyme užfiksuotas jo gyvenimo credo: „Knygos – mano mokykla. (...) Mano svajonė buvo pasidaryti bibliotekininku – priartėti prie knygų“. Nuo 1941 m. kovo pirmos dienos priartėjimas prie knygų tęsėsi Pasvalio viešojoje valstybinėje bibliotekoje: pradžioje gavo bibliotekininko pareigas, o nuo 1941 m. spalio 1 d. paskirtas bibliotekos vedėju. Sunkiais karo metais Pasvalio biblioteką sugebėjo paversti tikru kultūros židiniu, tapo gyvu tarpininku tarp knygos ir žmogaus, čia dar labiau prasiveržė rašytojo talentas. (Plačiau apie Pasvalio laikotarpį knygoje „Po knygos ženklu: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos septynių dešimtmečių kelias“ (2007)).

Kelias į kūrybą prasidėjo eilėraščiais, išspausdintais 1931 m. Šiaulių laikraštyje „Naujienos“, prozos kūriniais – 1932 m. „Trimite“. Bendradarbiavo leidiniuose „Karys“, „Jaunoji karta“, „Naujoji Romuva“, „Kūryba“, „Naujosios Biržų žinios“. Apie 1933 m. spaudai parengė eilėraščių rinkinį „Kukaliai tarp kviečių“, bet jis liko neišspausdintas.

1944-ųjų vasarą Pasvalio viešosios valstybinės bibliotekos vedėjas Albinas Vaitkus kartu su Tėvynės apsaugos kariais po kruvinų mūšių Žemaitijoje, prie Sedos, buvo priverstas išeiti į jo paties išsakytą lemtį – negrįžti. Praėjo visą siaubingą karo kelią iki Dancigo pragaro. Išsiveržęs iš apsupties žiedo iš pradžių pateko į Flensburgo DP lietuvių stovyklą, vėliau atsidūrė Freiburge, mokėsi Freiburgo meno mokykloje. Ir tremtyje nepaliko savo mylimos kūrybos: rašė DP lietuvių leidiniuose, 1948 m. novelės „susirikiavo“ į pirmąją knygą „Prasilenkimo valanda“, dalyvaudavo lietuvių rašytojų susibūrimuose.

1949 m. išvyko į JAV. Pasistatė Čikagos priemiestyje Lemonte namus, čia ir įsikūrė su žmona poete Zinaida Nagyte-Katiliškiene – Liūne Sutema. Dirbo sunkų fizinį darbą Amerikos fabrikuose, kartu rašė knygas ir savo kūrybą spausdino periodiniuose išeivijos leidiniuose. Aktyviai dalyvavo literatūriniame lietuvių gyvenime, Santaros–Šviesos veikloje. Sunkus darbas, pergyvenimas dėl paliktos tėvynės greit palaužė rašytojo sveikatą – mirė 1980 m. gruodžio 17 d., palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse. Ant kapo pastatytas paminklas su iš jo knygų pavadinimų iškaltu užrašu:

MIŠKAIS ATEINA RUDUO
IŠĖJUSIEMS NEGRĮŽTI,
ir BEVARDĖ ŠALIS –
jų UŽUOVĖJA.

Išeivijoje parašė keletą romanų ir novelių knygų: „Prasilenkimo valanda“ (1948), „Šventadienis už miesto“ (1963), „Apsakymai“ (1975), „Užuovėja“ (1952), „Miškais ateina ruduo“ (1957), „Išėjusiems negrįžti“ (1958), „Paskendusi vasara“ (1951). „Duobkasiai“ (1969), „Pirmadienis Emerald gatvėje“, išleistą jau po mirties, 1993 m., ir apsakymų rinkinį, sudarytą iš rankraštinio palikimo „Pasivaikščiojimas ratu“ (2005). Nemažai kūrybos išleista ir Lietuvoje. 2002 m. Literatūros ir meno archyve surastas Pasvalyje spaudai parengtas novelių rinkinys „Seno kareivio sugrįžimas“, išleistas 2003 m. Lietuvoje dienos šviesą išvydo ir poezijos knyga „Mano žodžiai“ (2004).

Brangiausias Mariaus Katiliškio atminimas – jo skausmingu tėvynės ilgesiu persunkta kūryba. Visi atminimo įamžinimo ženklai prieš ją bejėgiai. Eidami Mariaus Katiliškio kūrybos keliais, tariame – šiandien ir visados – Sveikas, sugrįžęs!