Kas vyko

Penktadienio popietę klausėmės ausiai ir širdžiai malonių tarmiškų pasišnekėjimų, eilių, dainų ir magiško kanklių skambesio. Pasvalį aplankė mūsų krašto dainius Vladas Braziūnas! Jaukiai susitikome Krašto muziejuje. Jo eilėmis dainavo kanklininkė Agota Zdanavičiūtė. V. Braziūną, poetą, vertėją, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, kalbino taip pat kraštietis, istorijų pasakotojas –  Viktoras Stanislovaitis.
Vos Vladui prabilus, pajutai – tai savas žmogus... Augęs septintajame Pumpėnų (vėliau Komjaunimo, šiandien – Nepriklausomybės) gatvės name. Pasakojime prisiminė kaimynus, vaikystės dienas, vaizdus pro gimtuosius langus...
Ir senelių namų Dagilišky seklyčią, nuklotą salyklu, atmintin įsigėrusį jo kvapą... Tuo tarpu Agota savo dainomis klausytojus nunešė kažkur į pirmykštę Lietuvą. Ošiančią miškais, gaudžiančią genčių giesmėmis. Kalbėjomės su poetu – kas buvo anksčiau, alus ar žodis? Senovėje žmonėms buvo svarbu apeigos. Na, o alus, mokslininkų įrodyta, – apeiginis gėrimas. Miežių buvo sukultūrinta nedaug, visi jie skirti alui gaminti. Tik ilgainiui žmogus išmoko daugiau žodžių... O alus seniai buvo visa ko susipratimas, patvirtinimas. Aukštesnę prasmę jis įgyja ir kraštiečio eilėse.
V. Braziūnas pasakojo, kaip studijų metais pradėjęs rašyti. Tiesa, besimokydamas Pasvalyje, visąlaik galvojo tapti ornitologu, biologu. Tik staiga apsigalvojo: „Sukėliau visus ant kojų, per naktį perrašė charakteristiką“, – ir stojo žurnalistikon. O nuo gimnazijos laikų pildė dienoraštį, rašo ligi šiol. Vėliau žurnalistiką keitė filologija. Studijuojant Vilniuje, tuose užrašuose ėmė rastis ir poezija. Susikaupė į knygą. Tik septynerius metus ji gulėjo leidykloje kaip „idėjiškai nebrandi“. Sovietmečiu teko mokytis išlikti savimi, pergudrauti cenzūrą, vis įterpiant tų „nebrandžių“ eilėraščių...
Prisiminė kraštotyrininkų ramuvos judėjimą – savo kultūros, tradicijų tyrinėjimą, kaip studentai plėšė autentiškas liaudies dainas... „Kai sustoji su vyrais ir moterimis, gerai traukiančiais... Kaip danguj jautiesi. Dūšią kelia“, – gyvai pasakojo. Tai buvo Sąjūdžio ištakos. Šia laisvės gelme, prigimtinės tarmės ritmu Vlado Braziūno poezija aidi ir dabar.
Kompozitorė ir dainų atlikėja Agota atviravo – Vlado poezija nelengva. Nors sudainuoti sekasi ne viską, pagal ją kurti tikrai įdomu. Pats poetas pripažino, kad jaučiąs save Agotos dainose.
Tą popietę skambėjo eilės, skirtos gimtajam miestui, jo žmonėms, mūsų gelmėms ir tėkmei...
Taip pat – poezija Ukrainai. Šiandien sunku ko nors imtis, darbai pareikalauja daugiau laiko nei anksčiau – pripažino Vladas, visus paveikia neramios mintys ir širdies jaudulys. Poetas verčia ir iš ukrainiečių kalbos, palaiko ryšį su ten gyvenančiais. Literatūra, kūryba nutiesė ne vieną tiltą į tą nuostabią šalį...
Pasikalbėjome ir apie vertimo meną. Vladas, pats nesimokęs vertimo mokslo, atskleidė savąją trijų kalbų teoriją – vertėjas turi mokėti ne tik gimtąją, verčiamąją, bet – ir poezijos kalbą, tobulai jausti jos atspalvius. „Savęs gali įdėti tiek, kad nepažeistum kito matymo“, – sakė jis. (Ir kaip simboliškai tai nuskambėjo karo kontekste!..)
Poezijos ir muzikos – galių, įveikiančių laiką ir jo negandas – ir pasvalietiškų poeto atsiminimų nuraminti, pasveikinome Vladą Braziūną su jubiliejumi. Rajono meras, bibliotekos, muziejaus, literatų klubo „Užuovėja“ atstovai bei skaitytojai linkėjo nesenkančios meilės poezijos mūzai ir savo šaknims.