Pereiti prie turinio Į pradžią / Veikla / Bibliotekos leidiniai / Kraštotyra / Skaitmenys antraštėje ir mintys žodyje

Skaitmenys antraštėje ir mintys žodyje

Antanas Dundzila

Čia eis kalba apie skaitytojams pažįstamą Česlovą Senkevičių – iš tikrųjų jo naujausią knygą „Dvylika metų“. Tai jau ketvirtoji jo knyga ir antras vedamųjų straipsnių „Tėviškės žiburiuose“ rinkinys. Vedamųjų temomis dokumentuojamas mūsų visuomeninis gyvenimas – čia ir glūdi leidinio vertė. Kadangi tiražas tik 300 egzempliorių, todėl mažai kas iš knygos mėgėjų ją matys. Tad bent svetimomis rankomis, iš tolo leidinį pavartykite.

Visų Senkevičiaus knygų antraštėse į akis tuoj krinta skaitmenys. Taigi, paėmę naujausiąją, matome žodį „dvylika“. Giminingais pavadinimais 2000 m. pasirodė jo „Ketvirtoji upė“, 2004 m. buvo išleisti „Penki taškai...“, o 2009 m. – „Trys iki šimto“. Pati sąvoka „dvylika metų“ skaitytojui iš kart suprantama, tai juk laiko tarpas. Tačiau kitiems pavadinimams reikia arba ieškoti atsakymo puslapiuose, arba apie juos spėlioti. Tai lyg autoriaus žaidimas su skaitytoju nuo pat knygos pradžios.

„Dvylika metų“ apima autoriaus atrinktus, savuosius vedamuosius „Tėviškės žiburiuose“, pradedant 2002 metais ir baigiant 2014-aisiais. Įvade sužinome, kad per dvidešimt penkerius redaktoriavimo metus Senkevičius savaitraščiui jų parašė apie 1200. Tai didelis derlius, tad ir neeilinis savaitraščio skaitytojas vargiai ką konkretaus iš tų vedamųjų šiandien beprisimins. Todėl ši knyga – lyg apdorotas archyvas, ypač tiems, kurie Senkevičių skaitė.

Knygoje atrinkti 72 vedamieji. Autorius įžanginiame žodyje teigia, kad jie rodo mūsų „Lietuvoje nebegyvenančių, bet ją mylinčių žmonių įžvalgas, mąstymus, laiko ir darbų vertinimus, gyvenimo ūkanas ir pragiedrulius“. Visi straipsniai sugrupuoti į dvi dalis, pavadintas „Jeigu būčiau žinojęs“ ir „Tarp dviejų žodžių“. Pavadinimai paimti iš tuo pat vardu knygon įtrauktų straipsnių. Tai padaro tuos straipsnius lyg vėliavas abiem grupėms. Žvelkime į juos.

„Jeigu būčiau žinojęs“ (psl. 141) kalba apie likimo skaudžiai apsigavusias ir dėl to nukentėjusias Lietuvos okupacijos aukas. 1940–1945 buvo staigių permainų ir išbandymų metai. Asmeninių nelaimių momentais jie tegalėjo murmėti „jeigu būčiau žinojęs“. Tų „jeigu“ buvo daug ir visokių. Pvz., nusivylimas vokiečių okupacija ir – o jeigu būčiau žinojęs, kad rusai sugrįš... Ir t. t. Vedamajame apibendrinti mūsų vyriausios kartos išgyvenimai, suvesti į apsisprendimo laisvę.

„Tarp dviejų žodžių“ (psl. 294) žvelgiama į gerą nevedantį visuomenės laisvėjimą. Antraštėje tie du žodžiai yra „savęs“ ir „laisvė“. Autorius cituoja dabartinio Popiežiaus rūpestį ir teigia, kad „savęs“ pažabojimas nyksta, o „laisvės“ samprata nepažabotai plinta. Toks autoriaus akyse dabartinis – aišku, gaila – modernizuoto gyvenimo reiškinys. Paskutiniame sakinyje jis skaitytoją įspėja: „Taigi, ne viskas auksas, kas žiba“.

Nenuostabu, kad autorių arčiau pažinę bičiuliai skatino jo vedamuosius telkti į atskirą leidinį. Skaitant ne vien „akimis“, bet jo straipsniuose ieškant „daugiau“, knygoje atrinkti vedamieji nusako ir autoriaus asmenybę: skaitytojui nebūtina būti autorių susitikusiu, nes jo pozyvą piešia jo raštai. Tiesioginiu, paprastu kalbos stiliumi Senkevičius pasirodo visuomeninių reiškinių stebėtoju. Jis stoiškai, ramiu tonu čiupinėja ir teigiamus, ir neigiamus reiškinius. Kaip Radauskas viename eilėraštyje „nestato namų ir neveda tautos“, panašiai Senkevičius laikosi savo vedamuosiuose. Tačiau kiekvieno rašinio pabaigoje arba padaro išvadą, arba sąmoningai ją palieka skaitytojui pačiam plėtoti. Štai keli išvadų pavyzdžiai.

Apie atsakomybę: „Naujam Seimui linkėtina eiti ir dvasinę gerovę skleidžiančiu keliu“ –

2004 m., psl. 49. Patriotizmas: „Tad kokie patriotai auginami šiuo trečiuoju laikotarpiu?“ – 2008, psl. 108. Okupacijos: „Taip anuomet buvo ir su mūsų kaimynais: taikstymasis prie jų tautai įrėžė skaudžią žymę“ – 2010, psl. 144. Apie stipendijas ir stipendininkus: „Mokslo siekiai ir išlikimas savimi nėra nesuderinami dalykai“ – 2005, psl. 221.

Turint du to paties autoriaus vedamųjų rinkinius, įdomu juos palyginti. „Penki taškai...“ buvo likimo apdovanoti Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo eiga, savo įvykiais autoriui davusia daug dinamiškos medžiagos. Tie įvykiai formavo Lietuvą ir įtaigojo išeiviją. Juk ne kiekvienas žmogus, net ne kiekviena karta turi progą būti tokios istorijos bent stebėtoju. Vedamieji buvo reikšmingi ir reikalingi visai išeivijos visuomenei. To laikotarpio dinamika atsispindi paties autoriaus sukurtuose aforizmuose. Pvz., „...Ameriką privedė su jos pačios pagalba išaugintas bolševikinis milžinas, tapęs ir pabaisa, ir klientu“ – 1987 m., psl. 13. “...už bevardžius nežinomuosius kalba jų darbai“ – 1988, psl. 213. „Kartuvių išdavikams šiandien niekas nestato. Baisesnė bausmė – vaikščioti gyvam su pasikorusia sąžine.“ – 1990, psl. 226.

„Dvylika metų“ dokumentuoja jau daug ramesnį, istoriniai gal nuobodesnį laikotarpį, kuris išeivijai vis tiek buvo svarbus. Pasikeitę ryšiai su Lietuva, atsiradusi naujai atvykstančiųjų banga ir kt. diegė naujas temas („Veiklą reikia tęsti“ – 2002 m., psl. 199), tačiau, neįtaigojo vedamųjų pobūdžio. Ką anoje knygoje vadinau aforizmais – šioje jų beveik nėra. Tačiau tai ne trūkumas, bet greičiau autoriaus stiliaus ir dešimtmečiais puoselėto rašymo natūrali raida.

Autorius kilimu iš Pasvalio apylinkės, artimai bendrauja su Pasvalio Mariaus Katiliškio biblioteka, kartu su leidykla „Naujasis lankas“ išleidusia šią „Dvylika metų“ knygą. Pasvalio kultūrinės įstaigos labai dėmesingos savo krašto žmonėms. Knyga gražiai apipavidalinta, atspausta didoku šriftu, 304 psl. Redaktorė Alma Dunauskaitė, maketavo Vidmantas Zavadskis. Spausdino „Morkūnas ir Ko“ spaustuvė.

Autorius Česlovas Senkevičius – 1921 gimęs, mūsų visuomenei kūrybingai tarnaujantis spaudos darbuotojas. Į „Tėviškės žiburių“ redakciją įsijungė 1989. Lietuvoje dar spėjo baigti mokytojų seminariją, kuri, matomai, sudėjo pagrindus visą gyvenimą riedantiems ar jo ridenamiems spaudos darbams. Apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, išeivijos lietuvių premijomis ir Lietuvių Skautų sąjungos garbės ženklais.