Pereiti prie turinio Į pradžią / Knygų ir straipsnių paieška / Kraštotyra / Česlovo Senkevičiaus dovanotas gyvenimo ir kūrybos archyvas

Knygų ir straipsnių paieška

Česlovo Senkevičiaus dovanotas gyvenimo ir kūrybos archyvas

Išskirtinis Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Rankraštyne saugomas kraštiečio, Kanadoje gyvenančio rašytojo, Tėviškės žiburių redaktoriaus Česlovo Senkevičiaus archyvas. Išskirtinis dydžiu, įvairove, dokumentų verte. Nuo 2001 m. iki šiandien keliauja jo gyvenimo ir kūrybos liudijimai Pasvalin. Keliauja, nes tik taip suvokiama jo laiške tiksliai apibrėžta gyvenimo esmė: Pradėti ryšiai papildė gyvenimo turinį ir bent tuo tarpu sunkiau įsivaizduoti, kad to viso nebūtų. (...) Tegu dabar tie rankraščiai pabūna Jūsų archyvuose, man atstovaujantys, negrįžtančiam, bet ten esančiam. Tai ir atstovauja kuo įvairiausi kūrybos liudijimai: apysakos, novelės, satyros, eilėraščiai, recenzijos, paskaitos, atskiruose sąsiuviniuose rašytos dramos, vaizdeliai, vaidinimėliai, skirti pokariu Vokietijoje gyvavusių gimnazijų moksleiviams. Vieno tokio 90-ies lapų rankraščio pirmajame lape įrašyta: Po daugelio metų gyvenimui baigiantis, šį mano gimnazistų Vokietijoje vaidintą kūrinėlį skiriu gimtojo Joniškėlio 400 metų sukakčiai paminėti. Didžiausios kūrinių apimtys: apysakos Savižudis – 356 lapai, Vaikystės draugai – 10 sąsiuvinių.

Visa kūryba – originalai, ranka rašyta. Didžioji dalis – pokario metų. Tai ryškus liudijimas, kaip ir kuo gyveno į kūrybą linkęs žmogus tuo sudėtingu priverstinės tremties laikotarpiu, kai keliai į tėvynę jau buvo užkirsti. Svarbu ir popierius, kuriame fiksuojama kūryba: dažniausiai tai plonyčiai persišviečiantys lapai, arba Vokietijos įstaigų blankai, arba to meto pačių lietuvių leisti mokykliniai sąsiuviniai. Pokario Vokietijos metus liudija ir įvairūs konspektai, santraukos, ypač buvę reikalingi dėstant lietuviškose gimnazijose. Česlovą Senkevičių kaip žurnalistą pristato jo paties įvardinti įvairūs žurnalistiniai gabalai: straipsniai Tėviškės žiburiams, kitiems išeivijos leidiniams, knygų, vaidinimų recenzijos, renginių apžvalgos.

Nelieka pamiršta ir skautiškoji gyvenimo pusė: skautiškos veiklos rašiniai, vaidinimėliai, nuotraukos, kita skautiška dokumentika „išduoda“ kūrėją ir kaip prisiekusį karštą skautą. Archyve nemaža dalis tenka korespondencijai – daugelio išeivijos veikėjų laiškai įvairiausiomis temomis. Polinkį į kūrybą dokumentuoja kartu su kitais rankraščiais sugrąžinti laiškai vaikystės draugui Juozui Grinskiui. Prie viso šito prisišlieja ir asmens dokumentai, lietuvių rašytojų draugijos 2004 m. literatūrinės premijos įteikimo dokumentai, kiti apdovanojimai, novelių, straipsnių įvairiais klausimais iškarpos iš išeivijos laikraščių, lankstinukai, programos, afišos. Vaizdžiai gyvenimą iliustruoja fotografijų archyvas – vaikystės, jaunystės, pokario Vokietijos, Kanados laikotarpiai. Dovanotos ir abi knygos: novelių rinkinys Ketvirtoji upė, publicistinių straipsnių knyga Penki taškai su dedikacijomis. O trečiają – novelių knygą Trys iki šimto patikėjo mums parengti spaudai, išleisti ir išplatinti.

Buvo ir pats Česlovas Senkevičius atvykęs į Pasvalį, gimtąjį Joniškėlį. Teko būti ir liudininkais tos egzistencinės akivaizdos su vieta, kur prieš daugelį metų jam buvo lemta ateiti į pasaulį ir kuri neprisimenama, nes ten tik kūdikystės laikas tepraleistas. Turbūt daug sudėtingiau pačiam susitikti su gimtine nei autobiografinėje miniatiūroje rašyti: Kaip čigono vaikas vežiotas iš vietos į vietą stropiai rinkau tuos vaizdus, gerbiau ir labai norėjau juos išsaugoti. Savo gimtojo Joniškėlio neatsimenu. Tik močiutė apie jį vis pasakodavo, kad tenai gyvenęs labai geras dvarininkas Karpis, visų mylimas garsus gydytojas Petkevičius, kad gale miestelio kazokai kovėsi su vokiečiais, kad švytravę kardai ir plieniniai vokiečių šalmai, kad paskui vokiečiai rinkę miestelio vyrus žuvusiems kariams laidoti, kad vėliau, Lietuvai susitvėrus, karininko Stapulionio vadovaujamas mirties batalionas vijo bolševikus... O pasakojimas apie baltus Mažupės akmenėlius visada apvainikuodavo visas kitas istorijas.

Beveik prie kiekvieno rankraščio pridėtos nuorodos, panašios į šią: Čia tokia meilės istorijukė, rašyta belaukiant karo pabaigos ir norint atkurti netolimos praeities gyvenimą, jame nors kuriamais vaizdais vėl pabūti. Jei jūsų rankraštynui tinka, pasilaikykite. Per keletą bendravimo metų susikaupė per 100 mūsų ryšių liudininkų – .laiškų. Tai jau irgi tampa tam tikru tyrinėjimo objektu. Pagalvoji, kaip nuostabu, kad dar esama žmonių, kuriems ranka rašytas laiškas – šventas dalykas. Ar turėtų tokią pat vertę šimtas elektroninių žinučių...