Pereiti prie turinio Į pradžią / Renginiai ir parodos / 2012 m. renginiai / Poeto Vlado Braziūno „Neįvardyti dešimtmečiai“ Pasvalio krašte

Poeto Vlado Braziūno „Neįvardyti dešimtmečiai“ Pasvalio krašte

Kovo 6 d. Pasvalio krašte skambėjo Vlado Braziūno „Vys par to alo“, „Avižonio duobės“, „Pumpėnų gatvė“. Eiles skaitė pats poetas, apsilankęs gimtajame Pasvalyje, Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje, ir savo žmonos Almos tėviškėje Pumpėnuose. Skaitymuose skambėjo ne tik neoficialiu Pasvalio himnu tapusios jo eilės apie alų, bet ir pačios naujausios – prieš kelias dienas iš po poeto plunksnos išskridusios. Poeto balsui skaitymuose pritarė jaunasis trimitininkas Dominykas Vyšniauskas, garsaus saksofonininko Petro Vyšniausko sūnus, pučiamaisiais instrumentais ringavęs įvairias melodijas. Poetas skaitymus pavadino „Neįvardintais dešimtmečiais“, taip užsimindamas apie laiko jam suneštą dešimtmečių kraitį – tų dešimtmečių šiemet susikaupė šeši.

Nors poetas ir neįvardija savo dešimtmečių, nei savo, kaip kūrėjo, nuopelnų, tačiau už jį byloja jo poezijos knygos, vertimai, sudaryti almanachai, dalyvavimas tarptautiniuose kūrėjų projektuose. Šešiasdešimties metų jubiliejus Vladą Braziūną užtiko labai užimtą – poetas juokavo, kad per įsipareigojimus ir organizacinius rūpesčius iš Vlado Braziūno jis virto Vlado Braziūno sekretore. Tarp poeto rūpesčių yra kasmetiniai Poezijos pavasariai, kuriuose jis vertėjauja, ne vienam besisvečiuojančiam užsienio poetui padėdamas lietuviškai prabilti į poezijos klausytoją. Yra ir rūpestis dėl šeštą kartą vyksiančių „Magnus Ducatus Poesis“, kurie poeto iniciatyva rengiami vis kitoje istorinėje buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės vietovėje ir ten ne vienai dienai sutraukia margą poetų ir muzikų svitą. O kur dar broliški pasibuvimai pas latvius ir rūpestis toliau populiarinti jų poeziją Lietuvoje, versti praeitą vasarą mirusio latvių poezijos klasiko ir bičiulio Peterio Bruverio eiles. „Norėčiau būti tiesiog maklinėtoju, leisti dienas klaidžiodamas, stebėdamas, o kai mintis į galvą šauna – ant trinkelės prisėsti ir ramiai užsirašyti. Tačiau užsidaręs vienas sudžiūtum, suvystum – reikia ir gyvenimo pamatyti. Tik štai problema – kaip išlaviruoti tarp veiklų, kad nenukentėtų nei Braziūnas maklinėtojas, nei Braziūnas sekretorė?“– klausė pasvaliečių Vladas Braziūnas.

Dar viena Vlado Braziūno veikla, kuriai jis skiria nemažai laiko – fotografavimas. Su fotoaparatu nesiskiriantis poetas – įprastas vaizdas jį nors kiek jį pažįstantiems. Ir per skaitymus Pasvalio krašte poetas nepaliko savo fotoaparato – nešiojosi įsidėjęs į maišelį. Pasvaliečiai žino apie poeto pomėgį fotografuoti – turėjo progos pamatyti jo fotografuotus žymių menininkų portretus Pasvalio muziejuje ir bibliotekoje. „Dabar svajoju kokį dagilį Pasvalio kapeliuose nufotografuoti arba paukščius Ventės Rage, o gal Saremo salose, jei pavyktų trumpam ištrūkti.“ Poetas neslėpė, kad fotografijos menu susidomėjo anksčiau, nei poezija. „Nuo vaikystės aiškiai žinojau, kad būsiu biologas ir dėlto turiu išmokti forografuoti. Dar mokykloje lankiau fotografijos būrelį. Tik pačią paskutinę akimirką persigalvojau – studijuosiu lituanistiką. Tiesa, mano lietuvių mokytoja Aldona Abariūtė-Datkūnienė dėl to nenudžiugo, o netgi nusiminė – ką aš veiksiąs su ta lietuvių kalba, geriau į žurnalistiką stoti. Visgi nugalėjo lietuvių kalba – po metų žurnalistikos studijų perėjau į lietuvių kalbos katedrą Vilniaus universitete“.

Tarp išleistų poeto poezijos knygų – „Saula prė laidos“ pasvalietiška tarme su disku tiems, kurie skaityti pasvalietiškai nemoka. „Pasvaliečių tarmė – valstybinė kalba mūsų namuose Fabijoniškėse“, sakė poetas, pats per susitikimą kalbėjęs pasvalietiškai. Vlado Braziūno eilėraščiai, tarmiškai ir netarmiškai parašyti, yra prisodrinti archaiškų žodžių, iš istorinės tautos atminties gelmių atkylančių. Vaizdingi ir primiršti, gal tik senų kaimo žmonių bevartojami žodžiai ir posakiai turi savotišką skambesį, kuriam sustiprinti, kaip per kokį kerėjimo ritualą, poetas pasitelkia muziką. „Galima sakyti, kad dainavimas – natūrali mano būsena. Nuolat ką nors sau panosėje niūniuoju. Dar jaunesnis būdamas ne kartą esu pagavęs mestą į save kreivą žvilgsnį ir tik tada susigriebdavau – gi dainuoju. Jau iš seniau pradėjau skaitymus rengti drauge su muzikantais. Drauge su muzikantu Algirdu Klova ir folkloro grupe „Vydraga“ parengėme ir išleidome knygą su disku „Iš naminio audimo dainos“. Vienyti poeziją su muzika yra ir projekto „Magnus Ducatus Poesis“ – „Didžioji Poezijos kunigaikštystė“ užmanymas. Ne su kiekvienu muzikantu išeina skaityti. Su saksofonininku Petru Vyšniausku turėjau stebuklingų momentų, kai jo grojimas beskaitant tiesiog pakylėdavo.“ Pakylėjo poeto skaitymai ir pasvaliečius klausytojus, įkvėpdami pagarbą savajai tarmei, senam pamirštam žodžiui ir paskatindami pamatyti juose daugiau, nei išorinis žodinis apvalkalas leidžia – jų skambesyje sutelpa nepertraukiamas gamtos ir žmogaus dūšios judėjimas.

Nuotraukos