Pereiti prie turinio Į pradžią / Renginiai ir parodos / 2012 m. renginiai / „Poezijos pavasaris 2012“ Pasvalio krašte

Paroda „Bernardas Brazdžionis laiškuose“

Jau ne vieną poeto Bernardo Brazdžionio sukaktį, jubiliejų šventėm, daug kalbėta – moksliškai ir paprastai, daug prirašyta ir apdainuota. Tik poeto laiškai dar mažai tyrinėta ir viešinta tema. Apie juos ir kalbėta vasario 15 dieną Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje vykusiame parodos „Bernardas Brazdžionis laiškuose“, skirtos poeto 105-osioms gimimo metinėms ir Vasario 16-ajai, pristatyme. Parodoje eksponuojamus laiškus metaforiškai galima pavadinti keliu nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios: abi datos poetui buvo egzistenciškai svarbios.

Bibliotekos Rankraštyne saugomi unikalūs dokumentai – 83 Bernardo Brazdžionio laiškai bičiuliui novelistui, pedagogui, vertėjui, karo metais buvusiam Pasvalio gimnazijos direktoriui, už novelių knygą Nereikalingi žmonės apmokėjusiam lageriu ir tremtimi Juozui Poviloniui. Jie sudaro pagrindinę parodos dalį. Laiškus bibliotekai dovanojo J. Povilonio sūnus Mindaugas Povilonis. Gyvenimo ir literatūros bičiulių draugystė laiškais prasidėjo 1966-aisiais ir tęsėsi atkurtosios nepriklausomybės metais. Pirmasis laiškas iš tolimosios Amerikos į Kauną išsiųstas 1966 m. kovo 14-ąją, – ryšių atnaujinimas: „Matydamas, kad daug kas susirašinėja, nutariau ir aš atsiliepti, manydamas, kad nepakenksiu. Tiesa, pirmai pradžiai teksto bus nedaug. Anot Jūsų kritikų termino, daugiau telieka potekstėje. Tai tebus tik seno pažįstamo užsukimas iš kelio, pavasario ledams lūžtant. Pasakyčiau, kregždėms grįžtant, bet jos pas jus dar ankstyvos, nors čia netolimam senųjų misijų miestely Capistrano jos kaip tik kasmet lygiai tą pačią šv. Juozapo dieną parskrenda. Tebūna ir šis laiškelis kaip parlėkusi Capistranan juozapinių kregždė“. Taip vėl susitinka istorijos pervartų išskirti seni bičiuliai. Svarbiausioji visų laiškų tema – literatūra: kas vyksta Lietuvos ir išeivijos literatūriniame pasaulyje, kas išleista Lietuvoje, kokie autoriai ką rašo, kas verčiama. Nuolatinių J. Povilonio siuntinių dėka Brazdžionį pasiekia visa naujoji sovietinėj Lietuvoj išleidžiama literatūrinė spauda, kurią šisai stropiai peržiūri, komentuoja, įžvelgia ryškesnius drąsesnius veidus. Iš savosios pusės poetas piešia visą kultūrinio gyvenimo panoramą Amerikoje, rašo apie bendrus pažįstamus, literatūros žmones. Užklausiama ir apie literatūrinę laisvę Lietuvoje: „Skaičiau Giros keistoką pasigyrimą „Gimtajame krašte" ir pastabą, kad, girdi, dabar jaunimas galį deklamuoti „Baltas baltas kaip vyšnios viršūnė“. Ar tiesa? Jeigu taip, gal bus kur nors net spaudoje parašyta. Gi tuo tarpu net recenzijose mačiau tik to autoriaus pavardės paminėjimo vengimą... Kaip raupsuotųjų“. Laiškų pabaigoje dažni pasiteiravimai: „Ar gavai iš mudviejų su Juozu T. kai ką prancūziško? Siuntėm poezijos ir romanų. Laukčiau Maironio „Pavasario balsų“ 12-os laidos, Miškinio dviejų tomų raštų, naujų Justino Marcinkevičiaus, Baltakio, Maldonio, Degutytės, Churgino rinkinių ar Sigito „Beržų ir lelijų“ su jotvingių žemės motyvais“. Tačiau svarbu ne vien literatūra – kiekvienas laiškas kupinas tėvynės ilgesio, kalbama apie ryšius su Lietuva: kas iš išeivijos žmonių atvažiuoja į Lietuvą pasižvalgyti, kas iš Lietuvos pasiekia Ameriką, kokie įspūdžiai... Ilgesys net į sapnus persikelia: „Ateina tradiciškai šeimos šventės – prisimena visi artimieji, gyvi ir iškeliavę. Ir Patsai Juozai jų tarpe visuomet gyvas ir neužmirštamas. Dar daugiau. Kartais net sapne pasirodai. Rodos, einu per Pasvalį, per vargiai beatpažįstamą jo rinką, kitaip ar kitais namais apstatytą, pasuku į gatvę, kur gimnazija, įeinu į rūmus, klausiu Paties, laukiu laukiamajame, o kieme zuja jaunimas, nepažįstamas. (...) Aplinkui tokia svetima dvasia, laukiu laukiu, pasitraukęs į pasienį, kol įvadini į kažkokį mažą kambarėlį, kur vienu du, kažką nori pasakyti ir... nubundu“. O kitą kartą ir vėl: „Atvykstu siauruoju traukinėliu, ieškau kaip pasiekti miestelį... Pasvalys mano išvaikščiotas, ieškau gatvės į Žadeikius, bet ir ji nebe ta, ir Žadeikių negaliu prieiti, nes tiek naujų namų šalikelėse, visi tik važiuoja važiuoja, o aš pėsčias... gal taip būtų ir realybėje“. Dažname laiške apgailestaujama, kad artimųjų ratas vis siaurėja: „Vis dar svajodavau susitikti su Kniūkšta, su Keliuočiu, su Miškiniu. O štai jie, likusieji, greitesni, ėmė ir iškeliavo, iš kur nebegrįžtama. Neiškeliaukit jūs, likusieji brangieji! Palaukit. Juk dar turime pasimatyti, – rašo 1984-aisiais. Pasimatymas artėja. Atgimimo pradžios laiškuose – jau pirmosios kelionės į Lietuvą planai, vėliau – kitų kelionių planai, įspūdžiai, skaudžiai pergyvenamos nepriklausomybę atgavusios Lietuvos bėdos. Tas dviejų bičiulių susirašinėjimas palieka ir kaip svarbus sovietmečio liudijimas: kalbėtis buvo galima ir per Atlantą ir netgi aštriomis temomis. Tiesa, trukdžių, matyt, būta, nes 1968-aisiais laiške B. Brazdžionis užsimena: „Seniai bepasikeitėm žodžiais. Po to, kai gavau atvirlaiškį su svetimu priedu, kažkaip užgniaužė žadą“. Palieka ir kaip poeto asmenybės atskleisties ženklai.

Šiuos laiškus parodoje pratęsia neseniai kraštietės poetės Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės bibliotekai dovanoti B. Brazdžionio jai rašyti laiškai. Jų chronologinės ribos jau kitokios: 1995–2000 metai. Dalis laiškų skirti abiems poeto bičiulėms: ir A. Sučylienei ir jos dukrai poetei Jūratei Sučylaitei. Juose, panašiai kaip ir paskutiniuosiuose J. Poviloniui rašytuose, atsiveria panoraminis literatūrinės Lietuvos ir išeivijos vaizdas, karštai diskutuojama apie naujausias Lietuvoj išleidžiamas knygas, visų kartų poetus, daug rašoma apie susitikimus Lietuvoje, kolegės ir bičiulės A. Sučylienės kūrybą. „Gavau pasvaliečių literatų almanachą „Mes esam Šiaurės krašto“. Labai, gal labiausiai patiko kolegės eilių ciklas. Tiek jame tos „šiaurės krašto“ žemės ir žmonių dvasios. Kokia originali eiliavimo poetika. Apsupo mane sunki nuotaika: kaip aš jau gerokai nutolęs nuo savo gimtosios žemės, taip toli nuo tėvynės gyvendamas daugelį metų, kaip „suinternacionalėjau“, – rašo poetas 1997-aisiais. Ir čia pat suposmuoja: „Negi Anastazijos žodžiai,/ Kupini šilto jausmo, talpaus/ Kai tą vakarą perskaičiau godžiai,/ Vėl prie žemės mane prispaus?“ Į poeto namus keliauja ir A. Sučylienės siunčiamos knygos. Šalia literatūros ir politika: poetas seka visus Lietuvos politinius įvykius, skaudžiai pergyvena dėl jo žodžiais, kairėn vėl sukančios Lietuvos, rytojaus viltis mato tik tvirtėjančioje Tėvynės sąjungoje. Čia jau B. Brazdžionis tvirtai atsiskleidžia kaip Kovo 11-osios žmogus.

Poetas rašė ir savo numylėtai Žadeikių mokyklai, jos mokytojoms, moksleiviams, dažnai pavadindamas: „Žadeikių mokyklos knygynui šioje mokykloje prieš 77 metus mokęsis skaityti ir rašyti Vytė Nemunėlis“. Laiškus parodai mielai paskolino Žadeikių Bernardo Brazdžionio edukacinio centro darbuotoja Gražina Sakalauskienė.

Ir biblioteka gražiai bičiuliavosi atgimimo ir jau nepriklausomos Lietuvos metais su poetu. Tos bičiulystės liudininkai – laiškai bibliotekos darbuotojoms.

Parodos atidarymui gyvastingumą suteikė įtaigiai Petro Vileišio gimnazijos gimnazisčių Unės Rastauskaitės ir Monikos Maldutytės skaitomos B. Brazdžionio laiškų J. Poviloniui ištraukos, atskleidusios susirinkusiems poeto gyvenimą, rūpesčius, džiaugsmus, viltis ir neviltis nuo tų niūrių sovietinių 1966-ųjų iki atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio. Beklausant galima buvo pajusti, kad tarp poeto minčių ryškiai įsiterpia ir dvi datos: 1918-ųjų Vasario 16-oji ir 1991-ųjų Kovo 11-oji.

Biblioteka nuoširdžiai dėkoja jaunosioms skaitovėms ir jų mokytojai Reginai Grubinskienei.

Vitalija Kazilionytė

Nuotraukos