Vandos Zaborskaitės atminimo konkursas Vaškuose

zaborskaite vandaGruodžio 11 d. Vaškų kultūros centre vyko trečią kartą rengiamo kūrybinio konkurso „Eilėraščio menas ir jo interpretacija" baigiamasis renginys. Konkursas skirtas kraštietei literatūrologei Vandai Zaborskaitei atminti. Konkursą organizuoja Vaškų Vandos Zaborskaitės biblioteka ir Vaškų gimnazija. Šiais metais konkurse panoro dalyvauti ir darbus atsiuntė mokiniai iš šešių gimnazijų. Nors darbų palyginus su praėjusiais metai buvo gauta gerokai mažiau, tačiau prasiplėtė konkurso „geografija". Konkurse panoro dalyvauti jauni žmonės iš Akmenės ir iš Žeimelio gimnazijų. Nuolatiniai konkurso dalyviai kaip ir kasmet buvo Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos, Vaškų , Panevėžio Velžio gimnazijos ir Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės - Bitės gimnazijų moksleiviai.

Kūrybiniai darbai buvo įvairūs: interpretacijos, originalūs eilėraščiai, filmai, dainos, inscenizacija, piešiniai. Konkurso komisija, kurią sudaro profesorės dukra Virgilija Stonytė (komisijos pirmininkė), Angonita Rupšytė, Virginijus Gasiliūnas, Bronislova Mainonienė, Nerutė Čiukšienė, Jurgita Vaitiekūnienė, Ingrida Beinorienė ir Aldona Oniūnienė, peržiūrėję darbus skyrė 1,2 ir dvi 3-iąs vietas. Laureatai apdovanoti piniginiais prizais. Taip pat buvo daug paskatinamųjų prizų. Visi dalyviai gavo dovanėles, o juos ruošę mokytojai –padėkas. Muzikinį renginio foną gražiai ir subtiliai užpildė Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės -Bitės gimnazijos gitaristų ansamblis, vadovaujamas mokytojo Giedriaus Gumbelevičiaus.

Pirmąją vietą laimėjo Akmenės gimnazijos 12 klasės mokinės Mildos Grigaliūnaitės darbas Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Sugalvok man vakarą su žiburiu" kontekstai.

Antrąją vietą laimėjo Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos 12c klasės moksleivės Aistės Mažuolytės trumpo metro filmas „Pavyti" pagal Algimanto Mackaus eilėraštį „Triumfališkoji".

Trečioji vieta suteikta dviems kūrybiniams darbams: mini inscenizacijai „Pasikeiskime vietom", pagal Algimanto Baltakio eilėraštį „Ant slenksčio" (Vaškų gimnazijos 12 klasės moksleivių Aivos Vaitiekūnaitės, Karolinos Vatkevičiūtės ir Paulinos Rimkevičiūtės darbas); ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos 3a klasės mokinės Aistės Židonytei piešiniui „Vėjo pilis" pagal Henriko Radausko eilėraštį „Vėjo pilis".

Vaškų Vandos Zaborskaitės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Aldona Oniūnienė

 

I vietos laureatės Mildos Grigaliūnaitės darbas:

Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Sugalvok man vakarą su žiburiu" kontekstai

Sugalvok man vakarą su žiburiu,

mintį sugalvok tu mano sielai

– vieną kartą toks gyvenimas atėjo,

kad man žodžių nebėra kalbėti.

Lygios mano naktys, lygūs žodžiai

– lygūs lyg nupjautas vasarojus,

lyg man būtų viskas, o aš nieko,

nieko neturėčiau.

Nesakyk man nieko gero,

nieko man nereikia, nieko man iš žodžių:

– kaip suskridęs juodas varnų pulkas

man akis tie žodžiai iškapoja.

Ar jauti, kaip kalbinu tave, kaip tyliai,

kalbinu taip tyliai, taip lyg nekalbu:

– taip kalbu, kaip liečia nendrė

nendrę, pučiamą į rudenį.

Tu rasa nušluostyk mano sielą,

kol išauš, kol užsimerksiu rytdienai:

– pučia vėjas vakarą link miško,

pučia žiburį į kelio pusę.

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982

 Visa, kas žmogiška, negali būti svetima poezijai. (Vanda Zaborskaitė)

Pirmą kartą perskaičiusi šį eilėraštį, pagalvojau, kad jis - apie meilę. Gal eilėraščio žmogus pasakoja apie pirmąją meilę, gal ji vėlyva, bet skaudi, vienpusė, gal meilė tik sau ir gyvenimui? Daug suvokimo variantų penkių posmelių kūrinio. Penkių posmelių, penkių sakinių. Kaip eiliuoto rašinio iš penkių pastraipų – posmelių. Su įžangos prašymu ir su pabaigos išsipildymu. Spėlioju vis įsiskaitydama iš naujo. Tekstas užburia atsikartodamas atminty. Ne tik garsiu ar tyliu deklamavimu, bet ir eilėraščio perskaitymo kontekstu. Jis iš Marcelijaus Martinaičio rinkinio ,,Toli nuo rugių", išleisto Vilniuje 1982 metais. Visai nedaug laiko buvo likę iki Lietuvos Atgimimo, bet viso rinkinio pavadinimas žymi kitą laiką – atsiskyrimą nuo žemdirbiškosios kultūros, gamtos, todėl tai ir ateities laiko nuoroda, kaip keisis žmogus apsigyvenęs mieste. Žmogaus laiko būsena lyg tarpinė – nuo pavienių žiburių artumo iki plieskiančių šviesų ryškumo, kuris taip akina, kad net užsimerki. Lieki vienas ir praregi, regi tai, kas bus.

Kai gimiau, šios knygos eilėraščiams buvo beveik tiek pat metų, kiek man dabar. Nors kas žino, kiek laiko praeina, kol eilėraštis patenka į knygą. Joje ramiai gyvena, kol vėl kas jį perskaito, prisimena ir spėlioja, kaip aš dabar. Arba jis atsiliepia kituose tekstuose. Bet tegu bus pirmiau tik tekstas.

Poetas Marcelijus Martinaitis meistriškai įvaldęs paradoksą. Jo eilėraščių žmogus lyg pasakoje ar sakmėje tuo pačiu metu turi viską ir nieko: ,,kalbi, bet lyg ir nekalbi" arba ,,lyg man būtų viskas, o aš nieko/ nieko neturėčiau". ,,Spėji, bet ir neatspėji arba turi neturėdamas, arba neturėdamas turi", – leidžiu sau pratęsti. Vadinasi, tiek laikas, tiek erdvė yra beribiai. Nors erdvė tarsi įžeminama konkrečiais kelio, miško, žiburio įvaizdžiais, iš kurių, būtent, ,,žiburys" yra ir konkretus, ir abstraktus. Konkretus kaip gyvų namų ženklas: jei dega žiburys, namuose yra žmonių, nors vienas žmogus gyvena tuose namuose. Einantis į žiburį yra laukiamas, jo ilgimasi. Kaip kitaip, jei šis lyrinis eilėraštis priskirtinas elegijos žanrui. Itin stipriai juntamas ilgesys, susimąstymas, švelnumas, intymumas, jausmingumas. Paradoksalūs posakiai tik iš pradžių glumina arba kaip tik pasako daugiau, negu tikėjaisi.

Eilėraštis parašytas esamuoju laiku, neturi konkrečios erdvės ribų bei išorinio pasaulio kontūrų, primena pokalbį. Nors pradedamas liepiamąja nuosaka („sugalvok"), tačiau nėra įsakmus prašymas, o tik švelnus, svajingas, tylus maldavimas, beveik šnabždesys, kaip ,,nendrės, pučiamos į rudenį". Lyrinis „aš" ieško artimo ryšio su adresatu, kurį gal prarado, gal ilgisi arba svajoja turėti – nelieka ribos tarp to, ką prisimeni arba apie ką svajoji. Žiburys simbolizuoja jaukumą ir viltį. Rašymas taisyklingais sudėtiniais sakiniais dar labiau sustiprina ne tiek ramiai tekančio linijinio laiko, kiek vidinės jausenos įspūdį:

Sugalvok man vakarą su žiburiu,

mintį sugalvok tu mano sielai

- vieną kartą toks gyvenimas atėjo

kad man žodžių nebėra kalbėti.

Bežodė situacija gali reikšti ir didelę laimę, ir didelę netektį. Tai sielos būsena. Manau, taip jaučiasi mylintis žmogus – lyg turėtų viską, bet jausmų juk nepasisavinsi, negali jų turėti, pasiimti vien sau:

Lygios mano naktys, lygūs žodžiai

- lygūs lyg nupjautas vasarojus,

lyg man būtų viskas, o aš nieko,

nieko neturėčiau.

Kas lieka? Sumaištis, pyktis. Lyrinis „aš" jautriai reaguoja bei nenori girdėti ir priimti nemalonių žodžių – skaudžios tiesos ar išdavystės, kurią simbolizuoja iškapotos akys:

Nesakyk man nieko gero, nieko

man nereikia, nieko man iš žodžių:

- kaip suskridęs juodas varnų pulkas

man akis tie žodžiai iškapoja.       

Iš pykčio, gėlos prasiveržia ramus ir tylus kalbėjimas, rodantis prisirišimą prie kito žmogaus. Palyginimas su nendre kalba apie švelnų nuolankumą.

Ar jauti, kaip kalbinu tave, kaip tyliai

kalbinu, taip tyliai, taip lyg nekalbu:

- taip kalbu, kaip liečia nendrė

nendrę, pučiamą į rudenį.

Vėjas, nupučiantis vakarą, žymi susitaikymą, sielos ramumą, žiburys, atpučiamas į kelio pusę, yra sugrįžtančio jaukumo ir vilties nuoroda. Įsisiūbavęs vidinis veiksmas vėl rimsta, tyla, gręžiasi, sukasi į būties laimingą išgyvenimą:

Tu rasa suvilgyk mano sielą,

kol išauš, kol užsimerksiu rytdienai:

- pučia vėjas vakarą link miško

pučia žiburį į kelio pusę.

Ne tik šį eilėraštį kiekvienas galime interpretuoti, išgyventi savaip. Tai priklauso nuo skaitytojo emocinės būsenos ir patirtų išgyvenimų ar svajonių. Sau tyliai deklamuodama, kasdien jį suprasdavau vis kitaip, juk teksto pavadinimo, tyliai suėjusio į pirmąją eilutę, „sugalvok" lygu ,,svajok, galvok, priartėk".

Man įsimintinas šio teksto kontekstas (ne iš to laiko, kai buvo parašytas, o kaip vėliau buvo perskaitytas), gal net savotiškas eilėraščio tęsinys per skaitymus. Juk tekstai prasitęsia, atsiveria skaitomi. Spėju, Marcelijus Martinaitis buvo nuvykęs gal ne vieną kartą į Šarnelę aplankyti Vytauto Mačernio. Apie jo paskutinį ėjimą poeto Vizijų taku sužinojau 2016 metų birželį, kai keliavau su Žemaitijos moksleiviais tais pačiais takais. Iš pradžių klausėmės Sedos gimnazistų deklamuojamų eilių (jų nesenstantis projektas– išmokti atmintinai kuo daugiau Vytauto Mačernio poezijos eilučių), įsidėmėjau ir suoliuką scenos vidury. Jis nebuvo kuo ypatingas. Paprastas medinis suoliukas, bet aprašinėtas. Tą dieną pakvietė pasirašyti ir paskaitą skaičiusią Klaipėdos universiteto mokslininkę Ernestą Molotokienę. Išgirdau, kad suolelis vadinamas Marcelijaus Martinaičio suoleliu, mat jį 2011 metų pavasarį, minėdami Mačernio 90-ąsias gimimo metines, nešė poetui prisėsti ir pailsėti, paskui per kitus gimtadienius ant suolelio pasirašinėjo vis kiti garbūs svečiai. Ir mes priėjome, autografus apžiūrėjome. Dar per poeto laidotuves 2013 metų pavasarį, būtent, šį eilėraštį jam perskaitė jaunas rašytojas Gintaras Bleizgys (jis kaip tik ir buvo toje pačioje kelionėje kartu su Marcelijumi Martinaičiu). O dabar man, jau perskaičiusiai šį eilėraštį ir vis bandančiai įspėti jo prasmę, dar vienas sutapimas, kad poetas Gintaras Bleizgys atvažiavo ir į mano mokyklą. Priėjau lapkričio 22 dieną ir paklausiau jo, ką mano apie šį tekstą ir kodėl būtent jį skaitė per poeto laidotuves, atsakymas buvo trumpas: „Aš tiesiog manau, kad tai vienas geriausių lietuviškų eilėraščių." Pareinu namo, skaitau po susitikimo parsineštą ,,Jautį" (Gintaras Bleizgys. Jautis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016, psl. 154): ,,Prieš keletą metų, birželį, minint 90-ąsias Vytauto Mačernio gimimo metines, su būriu poetų vaikščiojome po Šarnelę. Su mumis buvo ir M. Martinaitis. Pasitaikė karšta diena, nešiau medinį suolelį, ant kurio M. Martinaitis atsisėsdavo pailsėti, kai numatytose vietose sustodavom skaityti V. Mačernio vizijų. Tada nežinojau, kad gyvą M. Martinaitį matau paskutinį kartą ir kad nešu (nešėme pasikeisdami – tai vienas, tai kitas dalyvis) ne šiaip kokį suolelį, o įkapių suolelį. M. Martinaitis jį tikriausiai vadintų vėlių suoleliu. Gyvieji lieka gyventi. Mirusieji irgi lieka gyventi. Jau kurį laiką nebeskirstau į mirusius ir gyvuosius, į vakar ir rytoj."

Taip ir tęsiasi sutapimų seka kaip dienų, akimirkų vėrinys.

Yra vėlių, gal pasiuntinių suolelis, yra ir eilėraštis kaip testamentas. Gražus eilėraštis, ir jo visiems užtenka.

Nuotraukos