Pereiti prie turinio Į pradžią / Renginiai ir parodos / 2015 metų renginiai / Rimvydo Laužiko paskaita apie nacionalinę lietuvių virtuvę

Fotografo Vido Dulkės „Eskizai iš Gotlando salos“

mazas gotlandasBibliotekos Konferencijų salėje atidaryta nauja paroda - pasvaliečio fotografo Vido Dulkės „Eskizai iš Gotlando salos". Iš kelionės į šią Švedijai priklausančią salą fotografas parsivežė šiurkščios šiaurietiškos gamtos peizažų, idiliškų skandinaviško kaimo vaizdų, senos viduramžių architektūros fragmentų. Toliau pateikiamas Vido Dulkės žodis parodos lankytojams jau nuo pirmų žodžių atskleidžia, kokį įspūdį Gotlando sala paliko jo atmintyje. Kviečiame paskaityti ir būtinai aplankyti parodą, kuri bibliotekoje veiks visą balandį.

Pažadėtos žemės vaizdai

Gotlandas ir prie jo šiauriau prigludusi Forės salelė – sena sena mano svajonė. Ne kartą esu ten keliavęs virtualia erdve, matęs kino filmuose.

Tikroji kelionė į Švedijos karalystei priklausančias Gotų žemės salas nebuvo lengva. Audringa, pasišiaušusi Baltija mūsų „Brabanderį" – didžiausią Lietuvos burlaivį, sveriantį šimtą tonų – vėtė ir mėtė it skiedrelę. „Stichijos neįveiksi, prie jos gali tik prisitakyti",- toks šūkis kabojo šio Klaipėdos universiteto mokamojo laivo kajutkompanijoje. Teko susitaikyti ir savo skrandžio turiniu šerti jūros žuvis.

Kai po pusantros paros tokios kelionės prisišvartavome Gotlando sostinės Visbio uoste, švietė nebekaitri birželio vakaro saulutė, saldžiai kvepėjo ką tik sužydusios alyvos. Vasara čia sugrįžta mėnesiu vėliau nei pas mus.

Jau kitądien išsinuomota „Toyota" riedėjau Forės salos link. Geras pusšimtis kilometrų, nemokamas keltas, kelios minutės ir aš – tarsi pažadėtoje žemėj. Aplink šilai, laukymės, kadagynai, pievos, kaimenės juodų kaip velnias avių (Gotlando herbe ir vėliavoj – avinėlis, išbalęs ir pasipuošęs auksiniu kryžium) ir neaukšti mediniai, mūriniai vėjo malūnai. Jaukūs mažulyčiai kaimeliai su akmenų tvorom apjuostais daržų rėžiais ir kapinaitėmis...

Kaip ir sala to paties pavadinimo kaimiūkšty, už mūro bažnyčios, kapinių pakrašty, netikėtai aptinku Ingmaro Bergmano kapą. Pasaulinio masto kino grandas palaidotas su paskutiniąja – penktąja – žmona. Šita sala jam buvo gražiausia vieta planetoj, čia kurta ir legendinė „Žemuogių pievelė", ir dar ne vienas kino filmas. Beje, Forę buvo pamilęs ir čia dirbo kitas ne mažiau mūsuos žinomas rusų režisierius Andrejus Tarkovskis. Jis čia suko paskutinę savo juostą „Aukojimas". Pagrindinis filmo herojus – gamta, mistinis salos peizažas.

Bet įdomiausia salos dalis – šiaurės vakariniame krante išsidriekę Langhammaro ir Digerhuvudo akmenynai – du nacionaliniai gamtos rezervatai. Mėnuliško peizažo vaizdai čia išties pritrenkiantys.

Kita parodos siena skirta unikaliajam Visbiui, vieninteliam Gotlando miestui, geriausiai išlikusiam nuo viduramžių laikų visoje Skandinavijoje. Idiliška ramybė tūkstantmečių mūrų apsuptyje verčia prarasti laiko nuojautą, mėgautis gėlynų apsupta UNESCO pasaulio paveldo architektūra.

Balinta kava, imbieriniai sausainiai, o saldainiai anyžiniai, taurelė absento... Skoniai, besirungiantys su vasaros vėjy ištirpusia jūros druska ir siauros miesto gatvelytės, apsaugotos storųjų Visbio gynybinių sienų. Gal tik jos ir neleido aplinkos pokyčių vėjams sugriauti čia tvyrančios harmonijos.

Vidas Dulkė