Pereiti prie turinio Į pradžią / Naujos knygos / Šeima vaiko akimis. Gintaras Chomentauskas

Durnių mokykla. Saša Sokolov

Durnių mokykla

„Durnių mokykla" – pirmasis rusų rašytojo, ekscentriko, puikaus stilisto ir subtilaus psichologo Sašos Sokolovo romanas. Ši knyga - reikšmingas ir paslaptingas XX a. pabaigos-XXI a. pradžios rusų literatūros reiškinys. Tai - samizdato bestseleris, romanas ilgą laiką buvo platinamas tik pogrindyje. 1976 m., kai rašytojas jau buvo emigravęs, knyga rusų kalba buvo išleista JAV. Vėliau romanas buvo išverstas į anglų kalbą ir 1982 m. pasirodė rinkinyje „Contemporary Russian Prose". Baigiamajame žodyje „Durnių mokykla" įvardijama kaip reikšmingiausias šio rinkinio kūrinys.

„Durnių mokykla" – tai pasakojimas apie 14-metį berniuką, kenčiantį nuo asmenybės susidvejinimo. Tai pasakotojo vidinis monologas, o tiksliau dialogas su savuoju „aš". Vitia Pliaskinas, toks berniuko vardas, naujai ir neįprastai žvelgia į pasaulį. Jam sunku susitaikyti su jį supančia tikrove, įprasta realybė jam neegzistuoja. Laikas ir erdvė neturi aiškios pradžios ir pabaigos. Tai tarsi begalinis įspūdžių, patirties ir asociacijų srautas.

Romanas neturi aiškaus siužeto ir struktūros. Laikas juda visomis kryptimis, mirusieji egzistuoja kartu su gyvaisiais. Pasakotojas kalba unikaliu būdu: kaip poetas, menininkas arba pranašas.

Romane išorinis pasaulis tarsi neegzistuoja. Skaitytojas panardinamas į pagrindinio veikėjo mintis - egzistuoja tik vidinis jo monologas su savimi. Jo svarstymų lauke atsiduria pati ribos sąvoka – tarp laisvės ir priespaudos, gamtos ir tvarkos, beprotybės ir sveiko proto, laiko erdvėje ir normalios jo tėkmės. Pagrindinio romano veikėjo dialogas – tai jo vidinio „aš" susidūrimas su esama tvarka ir nustatytomis taisyklėmis.

Savo kūrinius Saša Sokolovas vadino „proezija" – tarsi ties poezijos ir prozos riba balansuojanti kūryba. „Durnių mokykloje" netrūksta magiškų poezijos vaizdinių, apgaubtų prozos forma – būtent tai pakerėjo Vladimirą Nabokovą, kuris Sokolovo knygą pavadino „įtraukiančia, tragiška ir graudžia". Itin teigiamai ją įvertino ir Josifas Brodskis.

Saša Sokolovas gimė Kanadoje, kur jo tėvas dirbo Sovietų Sąjungos ambasadoje. Kai tėvui 1946 m. buvo pareikšti įtarimai dėl šnipinėjimo, visa šeima grįžo į SSRS. Saša mokėsi mokykloje, po jos baigimo dirbo morge sanitaru. 1962 m. įstojo į užsienio kalbų institutą. Norėdamas išvengti šaukimo į Tarybinę armiją simuliavo ligą ir buvo 3 mėnesiams paguldytas į psichiatrijos ligoninę.

Vėliau studijavo žurnalistiką Maskvos valstybiniame universitete ir puoselėjo planus palikti šalį. Sokolovas ne kartą bandė bėgti iš šalies. Visi bandymai buvo nesėkmingi, o nuo kalėjimo jį gelbėdavo tik tėvo tarnybiniai ryšiai.

1972 m. įsidarbino Kalinino srityje eiguliu. Per metus parašė romaną „Durnių mokykla". Kurį laiką gyveno su pirmąja žmona Stavropolio krašte. Dirbo kūriku. Neakivaizdžiai baigdamas mokslus Maskvos valstybiniame universitete susipažino su antrąja žmona Johana Štaindl. 1975 m. ji Vienoje paskelbė bado streiką ir Sokolovui leido išvykti iš SSRS. Vienoje dirbo staliumi, 1976 m., kai buvo išleista „Durnių mokykla", persikėlė į JAV. 1977 m. Sašai Sokolovui suteikta Kanados pilietybė.

Amerikoje dėstė JAV ir Kanados universituose, dirbo Vermonte slidinėjimo treneriu. Dar du garsūs Sokolovo romanai - „Tarp šuns ir vilko" ir „Palisandrija".

Šiandien JAV gyvenantis Sokolovas sako toliau rašantis, tačiau atsisako publikuoti savo darbus.

Daugiau naujų knygų