Pereiti prie turinio Į pradžią / Naujos knygos / Maži, gražūs, skanūs. Eglė Petronienė

Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais. Kn.2. Martynas Purvinas

Pažosios Lietuvos

Valstybinės Jono Basanavičiaus ir kitų premijų laureatas, Lietuvos kultūros paveldo tyrėjas, senųjų kaimų, liaudies architektūros žinovas, kraštovaizdžio ir urbanistikos vertintojas, pedagogas, publicistas ir enciklopedininkas („Mažosios Lietuvos enciklopedijos" rengėjas), Architektūros ir statybos instituto Kaune ilgametis mokslo darbuotojas doc. dr. (humanitariniai mokslai) Martynas Purvinas nuo 1980 m. tyrė Mažosios Lietuvos kultūros paveldą, surinko gausios istoriografinės medžiagos Lietuvoje ir užsienyje. Jo knygoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai" (Trakai: Voruta, 2011) apibūdinti trisdešimt devyni senieji Mažosios Lietuvos kaimai dabartiniuose Klaipėdos, Šilutės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje, Kuršių nerijoje. Stebina reikšmingų mokslo monografijų gausa – tai „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida" (I knyga, Kaunas: Technologija, 2011), „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida" (I knyga, Kaunas: Technologija, 2013), „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai" (I knyga, Kaunas: Technologija, 2010; II knyga, Kaunas: Technologija, 2014; su M. Purviniene), „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra" (Vilnius: Etninės kultūros globos tarybos sekretoriatas, 2008) ir kt. Žinyne „Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II: Pagėgių savivaldybė" (sud. Rasa Butvilaitė, Martynas Purvinas, Marius Iršėnas; Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014) pirmą kartą sistemingai apibūdinti šimtas dvidešimt aštuoni dvarai, įvairiu metu gyvavę Pagėgių apylinkėse.

2015 m. pradėtas knygų, skirtų senųjų gyvenviečių prie Nemuno žemupio istorijai, ciklas. Šioje antroje ciklo knygoje pristatoma Mažosios Lietuvos gyvenviečių, esančių abipus Nemuno – ne vien dabartinėje Lietuvos teritorijoje, bet ir Karaliaučiaus krašte – istorinė raida, atskleidžiami karų ir nepalankių režimų nulemti praradimai. Istorinė kelionė pradedama Lietuvos Respublikoje esančiais Mikytais (žinoma svarbių kelių sankryža). Keliaujama per Lietuvos Respublikos žemėje esančius Bitėnus ir Bardėnus, Krakoniškius, Kampius ir Mažuosius Lumpėnus, Šakininkus ir Prūselius, Panemunę, Plaušvarius ir Plaušvarėlius, Būbliškę, Jovarynę ir Jėgininkus, Nausėdus, Pelenius, Vičius ir Užpirdžius, Vingę, Kucius ir Johanesbergą, Lazdėnus ir Sutkaičius, Pervalkiškius, Brantiškius, Leitvarius ir Pilvarius, Variškius ir Gėgės upę, Plaškius, Miuleriškius, Pageldynus ir Šunelius, Karceviškius, Jonaičius, Galzdonus ir Šiaudyčius. Aprašoma dabartinio Karaliaučiaus krašto plote – kairiajame Nemuno krante – stovėję Paskalviai, buvusi Mažosios Lietuvos neoficialioji sostinė Tilžė, Stulbeikis ir Spitrė, Šilgaliai ir Dvišakiai, Kalviai ir buvusi laivyba Nemunu, Jėgeriškiai, Šancinė, Gilijos atšaka ir krašto vandens keliai, tradicinis sielių plukdymas, Baltrušaičiai, Kampiniškiai, Urbantaičiai, Baltruškiemiai ir Giniškiai, kairiakrančiai Karceviškiai, Skulbėtvariai, Seliai ir senovinė Ventainės pilis, Kaukėnai ir jų dvarai, Kliokiai, Suteliškiai, Kaplaniškiai, Kaukėnėliai, Labeikė ir Kankoliškiai. Dalies tų paupio gyvenviečių šiandien nebėra nei žymės, jas primena tik įrašai senuose dokumentuose. Daug žinių apie tas vietoves Lietuvoje skelbiama pirmą kartą.

Nuo 1970 m. M. Purvinas padarė apie 60 tūkst. senovinių objektų nuotraukų Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštuose, dauguma knygos iliustracijų – 1990–2000 m. jo darytos nuotraukos.